Patarimai dirbantiems sėdimą darbą

Dauguma žmonių didžiają dalį savo laiko praleidžia sėdėdami – darbe, mokykloje, namie, automobilyje. Stuburo laikysena sėdint, turi labai didelę įtaką visam stuburui. Tema apie taisyklingą sėdėjimą yra labai svarbi norint apsaugoti ir išgydyti ašinį žmogaus skeletą.
Paveikslėlyje viršuje, galite pamatyti skirtumą tarp „netaisyklingo“ sėdėjimo ir „taisyklingo“ sėdėjimo.
Sėdint netaisyklingai, susikūprinus, kaip pavaizduota A pavyzdyje, dubuo pakrypęs atgal, juosmeninė stuburo dalis sulenkta (suplokštėjusi). Ilgainiui tokia laikysena gali sukelti adaptacinį jungiamųjų audinių ir raumenų sutrumpėjimą, kas dažnai ir sukelia ydingą laikyseną.
Sėdėjimas susikūprinus padidina viršutinės kūno dalies apkrovą stuburo slanksteliams, kūno svorio centras (paveikslėlyje jis pavaizduotas linija) persikelia labiau į priekį ir padidina priekinės tarpslansktelinio disko skaidulinio žiedo dalies kompresiją, juosmens srutyje. Tokia padėtis yra nepalanki audiniams, kurie normaliai priešinasi juosmens apačios lenkimui, taipogi vyksta tarpslankstelinių diskų perkrova. Laboratorijoje atliktuose tyrimuose nustatyta, kad yra daug didesnis spaudimas tarpslanksteliniams diskams sėdint susikūprinus, nei sėdint išsitiesus.
Sėdint susikūprinus, spaudimas į tarpslansktelinius diskus, gali deformuoti disko viduje esantį minkštuminį branduolį (jis pasislenka atgal), ypatingai L4 – L5 ir L5-S1 juosmeninės stuburo dalies srityse. Įprotis sėdėti susikūprinus laikui bėgant gali pertempti tuo pačiu ir susilpninti fibrozinį tarpslankstelinį disko žiedą, kuris apsaugo nuo minkštuminio branduolio išsiveržimo į stuburo kanalą. Ko pasekoje gali atsirasti nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas.
Dubens ir juosmeninės stuburo dalies padėtis sėdint daro didelę įtaką ašiniam žmogaus skeletui (nuo pat uodegikaulio iki kaukolės). Vidutiniškai, plokščia apatinės juosmeninės stuburo dalies padėtis yra susijusi su viršutinės kaklinės dalies ištempimu (atsikišusi į priekį galva, A pvz.). Sėdėjimas sulenkus juosmeninę stuburo dalį, pakreipia krūtininę ir apatinę kaklinę stuburo dalį į priekį. Dėl to, norint išlaikyti horizontalų žvilgsnį, žiūrint į kompiuterio ekraną, viršutinė kaklinė dalis turi kompensuoti apatinės kaklinės dalies pasvirimą į priekį šiek tiek pasvyrant atgal.
Laikui bėgant, sėdint tokioje padėtyje, gali atsirasti adaptacinis nedidelių pakauškaulio raumenų, užpakalinio raiščio ir plėvės dengiančios stuburą nugariniame paviršiuje sutrumpėjimas susijęs su antlanto-axialiniu ir atlanto-pakauškaulinio sąnarių veiklos pakitimu. Taip pat, sėdėjimas ilgą laiką pakumpusioje padėtyje sukelia profesinį nuovargį.
B pavyzdyje pavaizduotą sėdėseną daugeliui žmonių išlaikyti yra sudėtinga, ypatingai dirbant ilgą laiką. Dažniausiai taip yra dėl nugaros tiesiamųjų raumenų nuovargio. Todėl asmuo stengiasi rasti patogesnę padėtį, t.y. susikūprinti, tačiau tokia padėtis nebus išeitis atsikratyti nugaros skausmo, nebent kurį laiką.
Sėdėsena gali būti pagerinama:

• sąmoningai (stengiantis sėdėti tiesiai);

• stiprinant ir pratempiant atitinkamus raumenis;

• ergonomiška kėdė su tinkama nugaros atrama;

• manualinė terapija, kuri efektyviai padeda atsikratyti nugaros skausmo (facetinių sąnarių mobilizacija – sąnarių mechanikos atkūrimas – paskatina geresni raumenų darbą).

Šaltinis:

Donald A. Neumann „Kinesiology of the Musculoskeletal System”, Foundations for Rehabilitation, Second Edition, 2010.